Apie pranašystes
Kai vieną saulėtą žiemos rytą nuo mokyklos laikų negirdėta Viktorija savo nuotaikingu laiškučiu pasibeldė į mūsų duris su klausimu, ką veiksime šiemet rugpjūčio 8-tąją, niekaip negalėjau susivokti, ar tebesapnuoju, ar visgi iš tiesų pildosi tik ką apkalbėta pranašystė – ilgokai dėl šios datos niekas nesiskubino kreiptis (o aštuonetukai, kaip žinia, yra mano be galo mylimi skaičiai, vienaip ar kitaip paliekantys ryškų pėdsaką mano asmeninėj istorijoj), tad garsiai pasakiau sau – šią datą pasirinks išskirtinės asmenybės ir ne kitaip. Po šių žodžių, kaip jau galite nujausti ir jūs, tos asmenybės atėjo labai greitai, kartu atsinešdamos daug nuostabių ilgų laiškų, pilnų gyvybės, ypatingo nuoširdumo ir be proto gražių istorijų – su Viktorija iki pat jų vestuvių bendravome tik raštu, skyrė gilūs užjūriai.
Apie retenybes
Ką jau ką, bet džiaugtis gyvenimu kaip vaikai, Labučiai oi kaip moka, tiksliau, jiems tai ypač natūraliai gaunasi! Jų trumpą pasakojimą apie save mėgaudamasi perskaičiau keletą kartų, leidžiu sau (!) pasidalinti juo ir su jumis:
Kelionės yra mums patys geriausi vitaminai kaip porai. Nesvarbu, ar tai būtų kelionė į užsienį, ar vienos dienos kelionė praleista ant motociklo – mėgaujamės kiekviena akimirka pažindami neatrastas naujas vietas ir oras mūsų vidinės patiriamos ekstazės kelionės metu niekada neįtakoja. Ilgi pasivaikščiojimai, filmai, kartais – tiesiog nieko neveikimas, jaukiai susisupus į adijalą gurkšnojant arbatą ir kalbantis iki išnaktų. Daug dalykų mėgstame veikti kartu, dažnai jie būna, atrodo, tokie mažyčiai ir tik mums suvokiami, – savaime atsirandantys dalykai pas kiekvieną “susigrojusią” porą. Kalbant apie individualius pomėgius, tai Eugenijaus vidinis džiaugsmo varikliukas yra motociklai ir fotografija, į kuriuos pasinėrus jam dingsta laiko pojūtis Man laikas sustoja pasineriant į “karoliukų pasaulį” – kuriant papuošaliukus pailsi ir dvasia, ir mintys, ir pasikraunu tokiu būdu naujos energijos, nes tai, ką kuriu – teikia džiaugsmą, vidinę ramybę. Abu esame pamišę dėl katinų. Mūsiškis katinas, galima sakyti, mus pats pasirinko, kai prieš tris metus vaikštinėjant parke pats prie mūsų priėjo virkaudamas ir pypsėdamas – būdamas vos keleto savaičių amžiaus… Matyt, kokie pikti žmonės jį buvo paėmę ir tiesiog išmetę likimo valiai. Dar iki šiandien pamenu Eugenijaus žodžius: “Žiūrėk, kas pas tave ateina”. Nei sekundės nesigailėjome, kad jį įsileidome į savo pasaulėlį, – šiai dienai neįsivaizduojame savo namų be jo ir širdį visada glosto tas jausmas pagalvojus, kaip gera buvo išgelbėti gyvybę tokiam mažam, bejėgiui ir pypsinčiam kamuoliukui, kuris šiai dienai yra tarsi antrasis mūsų “aš” atspindys (gaila tik kad nemoka kalbėti).
Neslėpsiu, kad sutikusi įamžinti pažįstamų ir be to, nuostabiai fotografuojančių žmonių šventę, nerimavau kankinama vidinių klausimų, ar mums pavyks parodyti juos tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, ar pateisinsime jų lūksečius – nesuvokiamo dydžio atsakomybė!
Apie Labučių dieną ir jų virsmą šeima
Šias vestuves drąsiai galiu apibūdinti kaip jaukiausias, kokias tik kada teko fotografuoti: su ilgu rytiniu pasiruošimu (nuotakos makiažas ir šukuosena – Rima Berdnikovienė), simboliniu triskart-apsisukimu ant Stebuklų plytelės Katedros aikštėj (nes stebuklai tikrai pildosi) prieš pat santuokos ceremoniją neįprastoje vietoje – Vilniaus televizijos bokšte ir pasižvalgymais iš aukštai, fotosesija Verkių parke termometro stulpeliui mušant metų karščio rekordus, kai lauke pagaliau tapo malonu būti tik nuo 22 val. vasaros kaitrai pagaliau nuskendus ežere šalia Žaleso respublikos (nuostabaus jaukumo kaimo turizmo sodyba, mylintiems rustic stilių, saldžiu stalu pasirūpino Liu Patty), kur tvyrojo seniai beapkabintų, seniai begirdėtų ir seniai bematytų pačių pačių brangiausių žmonių buvimo draugėje magija, skambant Ja-Da grupės atliekamai muzikai. Rodos, tądien menkiausia smulkmena bylojo apie ką tik užgimusią super-šeimą, kažkodėl bandydama Eugenijų ir Viktoriją įsivaizduoti tėvų amplua, imu nepaliaujamai šypsotis Jūs – nuostabūs, gera prisiminti Jūsų šventę!