Vestuvių fotosesija prie Žaliųjų ežerų
Pabaigti vestuvių sezoną visiškoj euforijoj. Važiuojant namo paskęsti mintyse krentančios žvaigždės greičiu prisimenant visas laimingas poras, sutuoktas tais metais. Grįžus namo po paskutinių sezono vestuvių sunkų fototechnikos krepšį stumtelti giliau spinton. Užsiplikyti kvapnios marcipanų arbatos ir ištiesti švelniai dilgsinčias kojas. Užmerkus akis susapnuoti meile spinduliuojančius nepažįstamus veidus, kuriuos greitai sutiksi…
Paskutinė sezono vestuvių šventė visada turi kažką tokio, ko neįmanoma žodžiais įvardinti. Dažnai tai būna ne tik auksinė spalio saulės šviesa, bet ir be galo įdomios asmenybės. Jaunųjų mini pasakojimai apie save mane visad traukia labiausiai. Skaitydama Julijos ir Tado mintis nepaliaujamai šypsojausi. Tiksliukai, mėgstantys slidinėti snieglentėmis, kartu vakarieniauti, žiūrėti filmus, vakarais kaip pridera IT’yšnikams žaidžiantys kompiuterinius žaidimus. Tado akimis, Julija – vaikiška, švelni ir užsispyrusi. Julija apie Tadą: nenuspėjamas (niekada negaliu pasakyti, ką jis šįkart sugalvos: tai padaryti sprogmenį, tai išmokti groti pianinu, tai mikrobangėje pagaminti plazmą, išvirti karštą ledą ir t.t…), užuovėja, smaližius. Neatskiriama jų šeimos dalis – Sibiro haskis Argo, kantriai dalyvavęs vestuvinėje fotosesijoje. Julija, Tadai, ačiū už besąlyginį pasitikėjimą mumis savo šventės dieną! Už Jus!
